Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu

Pauliaus Vyturio Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu – tai autobiografinių atsiminimų knyga apie priešinimąsi sovietinei Lietuvos okupacijai, apie partizaninį karą, apie GULAG‘ą. Žmogaus ir tautos egzistenciją sukrėtusi sovietinio genocido patirtis reflektuojama daugelyje atsiminimų knygų nuo Sajūdžio metų: tai Nijolės Sadūnaitės knyga Gerojo Dievo globoje (1989); Albino Bernoto autobiografiniai fragmentai, skirti autoriaus artimiesiems, gimtojo kaimo žmonėms, pokario partizanams Pro dūmus, deimantais nusėtas (1998); Vorkutos politinių kalinių atsiminimai (sudarė Juozas Krakauskas, 1998); Petro Pečeliūno dokumentinė apysaka Teisybės kaina (1998); Arvydo Vilkaičio beletrizuoti memuarai Gyvensim (1999); Jono Žičkaus Nueitas kelias (Kęstučio apygardos partizano atsiminimai, 1999); Algirdo Jėčio Sutryptos viltys (Dainavos apygardos partizanų vado Domininko Jėčio - Ąžuolio sūnaus atsiminimai, 2000); Stefanijos Ladigienės dienoraščiai, atsiminimai, laiškai ESAME: Stefanija Ladigienė (sudarė Ema Mikulėnaitė, 2003); Antano Terlecko Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai 1970 – 1986 (2011) ir kt. Šios knygos (daugumą jų yra išleidęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) su ypatingos egzistencinės patirties ir svarios asmenybinės pozicijos įtaiga atveria istorijos tragiką, aktualizuoja egzistencijos prasmės klausimus. Kuo šiame kontekste Pauliaus Vyturio balsas yra savitas?
Ryški Dialogų su Viešpačiu ir Šėtonu žymė yra autoriaus siekio genocido patirtį suvokti ir interpretuoti intencionalumas. Knygos autorius praeities suvokimą įvardija kaip pagrindinį savojo pasakojimo tikslą. Suvokimo raktu laikomas ypatingas dėmesingumas autentiškiems patirties faktams. Tikima, kad atvirumas tragiškosios patirties fakto tiesai laisvins iš tos patirties. Liudijimo tikslumas traktuojamas kaip pamatinė praeities suvokimo prielaida („Mus trypė, naikino, žudė ir niekino be atrankos ar gailesčio. Išlikę privalo paliudyti apie tuos, kurie sukūrė tą pragarą, ir apie visus devynis jo ratus“, p. 14) . Nevartojama eufemizmų nei elipsių, – tai ryškioji knygos stiliaus žymė. Akcentuojama: „Neišvengiamai būtina parodyti visą Tiesą, tuos įvykius tokius, kokie jie buvo dokumentais ar jų faksimilėmis. Tokie reiškiniai, įvykiai neturi kartotis ir jie nesikartos, jei mes juos parodysime savo palikuonims originaliai tikrus“ (p. 6).
Pauliaus Vyturio atsiminimai komponuojami iš autentiškų patirties momentų, derinant dvejetą pasakotojo balsų: dabarties ir praeities. Pradedama nuo pat pradžių, nuo radimosi pasaulyje ir jo išvydimo: kaip vaikystėje matytas žemaitiškas tėviškės peizažas, kokie atrodė žmonės. Tėviškė – protėvių paveldėta žemės valda prie Bebirvos / Bebruvos, archetipinis Rojukas su tūkstantmečio ąžuolo kamienu, ženklinančiu žemaičių šventovę. Tautinės bendruomenės mes suvokiamas išcentriškai, pradedant nuo artimiausių aplinkinių žmonių: šeima, artimesnieji ir tolimesnieji kaimynai. Į bendruomenės praeitį žvelgiama giliau nei siekia individualus gyvenimas. Reikšminga, kad žvelgiama labai asmeniškai, pasakojimus apie tautos istoriją suvokiant kaip savajai bendruomenei, saviesiems, svarbius pasakojimus. Žemaičių kovų su kryžiuočiais siužetai girdimi iš tėviškės žmonių, matomi įrašyti jos peizaže, – tai pasakojimai apie šioje tėviškėje, šiame peizaže gyvenusius protėvius. Subtiliai ir nuosekliai formuojama savosios žemės, savosios tėvynės, – savosios vietos pasaulyje idėja. Literatūrinei teksto kokybei reikšmingi pasakotojo šyptelėjimai: pvz., etimologinis pasakojimas apie Eržvilkų pilėnus kovų su kryžiuočiais laikais („Eržvilkų pilies gynėjai aptaisė savo eržilą vilkų kailiais ir paleido į kryžeivių žirgų kaimenę, besiganančią Šaltuonos lankose. Žirgai, pajutę vilkus, spruko kas sau“, p. 7) siejamas su subtilaus humoro komentaru apie „gudragalvius“ kaimynus eržvilkiškius, sovietinės okupacijos metais įsteigusius mokyklą.
Efektingi tėvų portretai („Tėvas Jonas“, „Motina Elena“). Įtaigumo ir gyvybės jiems suteikia tai, kad kuriami ne iš abstrahuotų apibūdinimų, o iš siužetiškų akcentų, iš dialogų ir situacijų fragmentų. Tėvas Jonas įspūdingai iškyla kaip ūkio „generolas“ (p. 42; 58–61), organizuojantis šeimynos gynybą priešo akivaizdoje, arba kaip filosofas, Rainių tragedijos kontekste išsakantis savuosius tautos istorijos apmąstymus (p. 52–53). Pasakotojo žvilgsnis reikšmingai fiksuoja tėvo elgsenos intenciją: „kad neišnyktų bendruomenės dvasia iš mūsų tarpo“ (p. 53). Elena – šešių sūnų motina, „mažosios valstybėlės“ – šeimos valdovė, be kurios žinios „nė plaukas nuo galvos nė vienam nenukrisdavo“ (p. 145). Jos įsitikinimų ir charakterio tvirtumas vėlgi atskleidžiamas per elgesio fragmentus, pvz., įtaigiai beletrizuotu pasakojimu apie kelionę garlaiviu į Kauną, kad nugabenus siuntinį sūnui į sunkiųjų darbų kalėjimą (p. 171–175).
Autoriui interpretuojant sovietinę tikrovę, įdomiai nužymimas nuovokos apie tai, kas yra sovietinis komunizmas, radimasis. Vaikiškasis pasakotojo praeities „aš“ slegiamas nežinomybės: „kodėl dingsta žmonės, ir būtent tie, o ne kiti“ (p. 30), kodėl rinkimų rezultatai šimtaprocentiniai, nors daugelis nėjo į rinkimus, kodėl Staliną reikia vadinti draugu („Ieškojau progos paklausti mokytoją, kokia gi draugystė tarp manęs ir Stalino? Nei aš jo, nei jis manęs – nematėme, nebuvome net susitikę. Aš nenorėjau turėti tokių draugų“, p. 31). Per asmenišką vaiko patirtį atskleidžiama ir dviejų kultūrų – tradicinės krikščioniškosios ir bolševikinės – opozicija. Bolševikiniam žmogaus nužeminimui priešinama apsilankymo klebonijoje scena. Vaiko, motinos atvesto patarnauti šv. Mišioms, sąmonė fiksuoja reikšmingus kultūros momentus: „Šeimininkė pateikė pietus, padėjusi ir ties manimi tokius pat indus kaip ir klebonui“; „klebonas kreipėsi į mane kaip į sau lygų“ (p. 34). Vaiko akimis matomas ir suaugusiųjų sąmonėjimas. Pasakotojo motina, matydama rusų kareivių durtuvų lydimus kinkinius, vežančius „geriausią Vadžgirio mokyklos mokytoją“, „raštingiausių vyrų šeimas“ su vaikais, apstulbsta: „Motina girdėjo šiurpulingus gandus apie trėmimus, bet negalėjo suprasti, kad taip gali elgtis su nekaltomis šeimomis, mažais vaikais. Pasiuntė mane pasižvalgyti, gal pavyks sužinoti tikrąją priežastį“ (p. 36–37). Polifoninis sakinys: motinos balsas girdimas pasakotojo vaikystės „aš“ ir skaudžiai ironizuojamas pasakotojo dabartyje, netiesiogiai teigiant, kad daug ko anuomet nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti apie sovietinio komunizmo žiaurumų mastą, daug kas atrodė neįtikėtina (plg.: „Vyrai buvo įsitikinę, kad jų moterų ir vaikučių nelies, nes tokio vandalizmo pasaulis nesuprastų, tačiau jie net nenutuokia, kokiu teroru ir netašytu grubumu bolševikai savivaliauja prieš vaikučius, senius ir moteris“, p. 39; „Mes nežinojome ir negalėjome įsivaizduoti okupantų smogikų nusikaltimų masto klastos ir žiaurumų gelmės“, p. 74). Pasakotojo interpretacijoje kinkinio vaizdas tampa groteskine sovietinio smurto metonimija: stebėdamas lėtai judantį kinkinį pasakotojas staiga suvokia, kad tėvas, neva padedantis jį traukti, iš tiesų stabdo: „Bent kelias minutes mokytoja pabus tarp mūsų... Kitaip šios karinės okupacinės mašinos sustabdyti negalėjom“ (p. 37). Tėvo gestas interpretuojamas kaip egzistencialistinės laisvės simbolis: kitaip negalėjome, galėjome tik taip, bet – bent taip – galėjome.
Karo ir sovietinės okupacijos aprašymas per asmeniškos biografijos prizmę įgauna ambivalentinę prasmę. Viena vertus, tragiškas tautos genocido kontekstas yra neatsiejamai  persmelkęs knygos autoriaus biografinę sąmonę. Tačiau, antra vertus, papasakota gyvenimo istorija liudija, kad asmeniškas gyvenimas išsipildo nepaisant tragiškojo konteksto. Gal netgi intensyviau išsipildo kaip tik dėl jo (plg. autobiografinį paauglystės atsiminimų komentarą: „Pasaulio galiūnų grumtynės po mūsų Tėvynės padange, jų kariški batai trempė ne tik tėviškės žemę, bet ir mūsų sielas, todėl mes brendome sparčiau, ne pagal amžiaus metus“, p. 76). Skeldėjančio pasaulio kontekste (plg. Vytauto Mačernio laiško sužadėtinei citatą: „Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose“ ) pasakojama autobiografinė meilės ir santuokos istorija, kurią autentiškai ženklina fotografinės laiškų faksimilės, suteikiančios knygai modernaus literatūrinio koliažo vaizdą.
Per savo šeimos, giminės, tėviškės patirtį autorius pasakoja apie tai, kas sovietmečiu vyko visoje Lietuvoje, apmąstydamas tautos istorijos visumą („Visa Kaltiškių seniūnija, visa Lietuva apimta siaubo. Nes nežino, į kieno duris šiąnakt grasiai pasibels čekistai su durklais ir vers pakraupusius klykiančius vaikus ir senius iš guolių“, p. 40).